Naujienos shopoholic'ės fronte.

Taip taip taip ir ne kitaip... Šiandien nuo 11 iki 15val aš trankiausi po miestą su mieląja Daiva ir... taip, išleidau aš daug pinigų, bet niekis palyginus su tuo, kas įvyko vėliau, po 15val.
Nusipirkau megztas kojines iki kelių, galėsiu nešiot prie ugsų ir suknikės :) Nusipirkau ir megztas pėdkelnes vos ne už centus :) Na ir ką - tam galiu parekomenduoti H.Manto gatvėje esančią Skinijos parduotuvę. Produkcija tikrai pigesnė, nei kitur, kur platina šios firmos kojines bei pėdkelnes, o pati parduotuvė labai jauki :) Tikrai ten lankysiuos ne kartą...
Susitvarkiau laikrodį, kurį piktdžiugiškai esu pasiėmusi iš mylimojo... Reikėjo pakeisti bateriją ir šiek tiek sumažinti (taip taip, laikrodis vyriškas, bet aš esu be skrupulų, tai nešiosiu sau laiminga...).

Dar šiandien nusipirkau 1L Martini Bianco (žiauriai mėgstu kokteiliuką su Sprite, Martiniu ir ledukais - pasakaaa :} ) ir Oho traškučių. Viskam buvo nuolaida :))

Ir, galų gale, aplaksčiusi visas didžiąsias parduotuves, radau keksiukų skardą už protingą kainą... Taigi tataigi...

Mano pirmieji keksiukai su bananais ir šokoladu :) Ačiū, Beata, Tu esi pasakiška!!!

Kalėdų stebuklų trupinėliai.

Žinot, artėjant gruodžiui mano širdy po truputėlį gimsta ir Kalėdų artėjimas. Visad būna taip, kad vos tik praeina vienos Kalėdos, aš labai labai pradedu laukti kitų. Ne tiek dėl dovanų (na, pripažinsiu, kad šiuo klausimu esu labai, LABAI LABAI palepinta, bet apie tai šiek tiek vėliau), kiek dėl pačios šventinės auros, pačio tokio tarsi mažo, bet labai svarbaus, pakylėjimo viduje... Dėl atmosferos, netgi dėl švieselių mieste. Jos nei gruodžio pradžioje, nei beveik visą sausį nebūna man tokios šiltos ir mielos, kaip būtent per Kūčias ir Kalėdas... Bėgant laikui aš pradedu labiau laukti savo gimtadienio (taip, pripažinsiu, jo laukiu dėl dovanų, bet per kiekvieną gimtadienį aš savyje nubraižau mažytę schemą, suprogramuoju tam tikrus pakeitimus ir pažadu, jog gimtadienis bus ta riba, kuomet kažkas keisis) ir Kalėdų laukimas užgrimzta kažkur giliau. Tuomet prasideda nauji mokslo metai, laukiu užduočių, koliokviumų, projektų ir t.t. ir štai VĖL ateina metas, kai aš pradedu stipriai laukti Kalėdų. Labai jas mėgstu.

Šįmet sulaukiau smagios frazės (visai neseniai, tarp kitko) - atsirink, kuriam Kalėdų seniui ką rašysi laiške ir ko prašysi, nes paskui bus taip, kad gausi vienodų dovanų. :D Taip, su manim tai įmanoma. Nes jeigu labai labai noriu, tai visiems šauksiu ir visi į tai dėmesį atkreips. Taigi susikaupiau, atsisėdau ir vienam Kalėdų seniui laišką jau parašiau. Stengiausi nesikartoti su norais, kuriuos galėtų žinot kitas Kalėdų senis. O kur dar visokie nykštukai ir pagalbininkai elniai. Žodžiu Kalėdos būna turiningos dovanomis. Aš, savaime aišku, visus metus buvau labai gera mergaitė, visų labai klausiau, dariau daug gerų darbų, todėl nusipelniau daug dovanų :D Aišku nesurašiau visko, ko norėčiau, nes būtų "šiek tiek per riebu" kaip sako mano tėtis, bet... Nesikuklinau per daug :D

Labai džiaugiuosi, kad turiu brolį, kuris vis dar tiki tuo Kalėdų stebuklu, ta Kalėdų legenda... Būtent to dėka mūsų Kalėdų rytas būna toks tikras, kaip pasakose - brolis atsibunda anksčiausiai, nes naktį nesugebėjo pabusti ir pačiupti Kalėdų senio už rankovės, pažadina visus ir skirsto dovanas. Jų būna kalnas. Stengiamasi išpildyt kiekvieną norą, pradedant nagų laku ir baigiant žaidimų konsole. Nuo mažų pakučių iki didelių dėžių... Dievinu tą dažniausiai filmuose ar žurnalų puslapių nuotraukose matomą vaizdą :) Aišku, visi šventiniai pietūs, sveikinimai, važiavimai į svečius pas brangiausiojo šeimyną, emocijos, šiluma ir jaukumas - visa tai sudaro pagrindinę Kalėdų esmę ir šventinę nuotaiką, bet va dovanos nuo pat ryto būna kažkas TOKIO, kas nuteikia gerai visoms šventinėms dienoms.

Rytoj aš planuoju eit prasinešti po kuistukus. Gal rasiu kokį nors žavų megztinuką ar kažką šilto, juk būna tokių nonsensų, kuomet įmanoma už "kapeikas" rast kažką, kas būtų labai malonu širdžiai :) Taip pat pabandysiu nupirkt ką nors dovanoms... Turiu dar tiek žmonių aprūpint, tiek Kalėdinių stebuklų trupinėlių pritrupint, kad ojojoj... Vėl reikės susidaryt sąrašiuką, pagal kurį pirksiu, gaminsiu, rišiu, darysiu, kursiu ir kurpsiu. Būsiu mažasis Kalėdų senio padėjėjas :}O šiandien aš nusipirkau... Nepatikės nei vienas. Vienkartines formeles keksiukams. Pasinaudojusi stebuklinga savo turima pirma Beatos knyga pasistengsiu iškepti keksiukus su mėlynėmis (jei jų dar rasiu šaldymo kameroje) ir keksiukus su bananais... Gal nepatirsiu visiško fiasko, o jeigu pasiseks - Kalėdų stebuklo mažyčiai saldūs trupinėliai bus garantuoti :}

Žodžiu... Planuose visokių visokiausių darbelių, nuo kuistukų aplankymo iki pašto siuntinių siuntimo ir žavaus jų įpakavimo, bet labai norėdama spėsiu viską viską :)

Foto paimta iš AllTheBeautifulChristmas

Mano Draugės ir žalesnė žolė.

Kaip žinia, per gyvenimą galima eiti su daug kuo - tai gali būti vienkartiniai gyvenimo palydovai, tai gali būti ilgaamžiai rankos lankytojai. Tai, netgi, gali būti tokie žmonės, kuriuos pamatai ir... Viskas. Jie tampa kažkuo. Jie nebūtinai būna ilgai, nors tikriausi ir labiausi būna visada. Bet jie būna.
Per gyvenimą eiti galima ne tik vyrams su moterimis ar moterims su vyrais. Gali eiti keliu štai du ką tik bare po alaus bokalą išlenkę vyrai ir džiaugtis savo namie jų laukiančiomis ir po puodelį sriubos išvirusiomis moterimis, o gali vienas kitam girtis savo naujais automobiliais. Gatve iš priešais gali žygiuoti dvi merginos, klegančios apie ką tik nusipirktus naujus auksinius auskarus, nors nei viena ir nesupras nei jų prasmės, nei reikšmės - vis tiek klegės, o grįžusios namo į jaukų vienos iš jų senamiesčio žavingo namo butą atkimš butelį raudono vyno ir, susikėlusios kojas ant gražių foteliukų, plepės apie viską - pradedant nagų lakais ar blakstienų tušu ir baigiant tuo, kokios bus vienos iš jų vedybos...

Bet aš ne apie tai. Aš apie savo gyvenimo drauges. Apie tas akis, tas rankas ir tas širdis, kurios man tapo labai reikšmingos. Tebūnie tai dedikuota Mano Moterims. Ne tiek jau jų ir daug šitam gyvenime mano tokių ypatingų, bet kiekviena, absoliučiai kiekviena, nusipelnė bent mažytės mano širdies kertelės. Ir eiliškumas čia neturi prasmės...

Aš prisimenu, kaip mes susipažinom. Prisimenu, kad buvo labai nedrąsu Tau parašyti, bet niekad negalvojau, kad tas laiškas ir tos paieškos gali išsivystyti į tokią draugystę, kuri, net ir tada, kai Tu esi už n-belekeliolikos kilometrų. Žinai, Sese Shopoholike (taip taip, SS), noriu paklausti - ar žolė ten tikrai žalesnė, nei čia? Ar tikrai ten viskas taip, kaip pasakoja kiti? O ar būna taip, kad eini gatve, prisėdi ant suoliuko ir žavus airis gali Tave pavaišinti kava išsinešimui? :) Jeigu taip - ten svajonių vieta. Nors ne... Svajonių dabar. Mano svajonių vieta - Paryžius. Ir širdis. :}

Kavenska širdis jaučia šilumą. :) Kaune galima gyventi. Jeigu visko bijai, jeigu esi patiklus, bet vis tiek bijai visų ir stengiesi netikėti. Jeigu visada mąstai realistiškai, bet tas realizmas kartais perauga į paniką arba pesimizmą. Kaune gyventi galima, jeigu žinai, kur ir kada gali eiti ir ypač - su kuo. Ar ne, Lina? :) Ir spjaut į tuos konkursus - vis tiek viską valdo kaukės ir veidmainiškumai. Geriau paplepėti apie bernus, apie tvarkymąsi, apie kepinius, apie tingėjimą arba apie tai, kad net tie, kurie sakosi, jog padarys viską, nuo A iki Z, vis tiek randa būdų, kaip viską pasidaryt taip, kaip būtų geriau jiems :)

Draugė Blondinė. Visad man tokia būsi :D Lėlė Barbė, kuriai visko tiek daug per visą draugystės amžių esu prisakius. Pasakysiu tik vieną dalyką - kad ir kaip Eva su Roberta besipyktų, kad ir kaip beišsiėstų, vis tiek jos, pasukusios į šalutinius kelius, po kiek laiko supras, kad čia - ne labirinto takeliai, o tiesiog poilsio vienai nuo kitos šalikelės. Ir jos vis tiek vėl susitiks ir eis bendru keliu. Kaip pianino klavišai - juodai ir baltai. Bet viena be kitos negalės...

Turiu aš dar Draugę vieną. Tokią, su kuria labai gerai, bet labai retai. Na, ji labai šauni. Labai gerai. Ir, kas svarbiausia - labai, LABAI įdomi. Po pasibuvimo su ja nejaučiu absoliučiai jokio nuovargio, atvirkščiai - norisi grįžus namo lėkt, tvarkyt visus kampus, šypsotis ir planuot kitą, galbūt labai tolimą, bet labai brangų ir jaukų susitikimą. Jie visada prasideda arbata (nuo tarimosi kas, kaip ir kada) ir baigiasi ja (padėkojimu už arbatą ir už susitikimą). Jie visada kupini emociškų pasakojimų, dalijimųsi tikėjimu, noru, siekiais ir laime. Ir jeigu aš, pradėjusi mokytis vidurinėje mokykloje, niekad negalvojau, kad ši draugystė BUS tokia, kokia yra dabar, tai dabar galiu pasakyt - ačiū, Ginte, kad karts nuo karto prisijungi į mano kelią ir pasijuokiam žiauriam gyvenimui į veidą kartu :)

Aš dar nepaminėjau tų, su kuriom man gera, bet paskutiniu metu į mano gyvenimo kelią jos sugrįžta itin retai. Savi gyvenimai, savos problemos, savi siekiai ir tikslai... Ateis laikas - keliai vėl susidurs. Bet visos tos, kurios perskaitys ir pasijaus įžeistos - nepergyvenkit, jūs esat. Buvot ir būsit. Tiek Gintarė, Indrė, tiek Agnė, tiek Daiva ir Aušra. Kiekvieną gerą akimirką, praleistą kartu, aš branginu, o visas blogas spjaunu šalin. Tik gal kol kas dar ne tas laikas, kai turiu ką pasakyt. Gal, kai išvažiuosiu ieškot žalesnės žolės, suprasiu, kas verda viduj...

O pabaigai tik noriu pasakyt - visos Mano Moterys žino (ačiū Dievui jis man suteikė proto mokėt tai išreikšt ir sugebėt tai pasakyt garsiai), kokios brangios jos man yra ir aš žinau bei tikiu, kad, ištikus bėdai, kiekviena iš jų sugebės ir mokės mane paguost ar man padėt. Kiekviena savotiškai, labai skirtingai, bet taip svarbiai ir nuoširdžiai...

Ačiū Jums...